pakalkė

×pakálkė sf. (1), pakalkė̃ (3^b) NdŽ žr. 2 kalka: 1. Pakálkę nešiodavo mergos į vietą skepetaitės arba skrybėlaitės Krok. Kasas susiringavus užpakaly, lyg kokią pakálkę užsidėjus Gs. Moterys ilgais, plačiais andarokais, užsirišdavom pakálkėm, skepetukėm Prn. Vyrams [laidodami] dėdavę ant galvos lapines kepures, mergoms – pakalkes su sidabriniu arba auksiniu galionu BsV4. Išnyko žiponai, nyksta pakalkės su galionais A1884,159. Nėra ant galvos pakalkės, nėra nei vainiko ant gelsvų kaselių V.Piet. ║ karūna: Kita deivė su pakalke (corona muralis) ant galvos stovi ant levo LTII528(Bs). 2. Kepurė turėjo ne tik raudonos gelumbės pakalkę, bet dar ir kantai buvo raudoni rš.